DARJOS KŪRYBA

Vaikystės likučiaiprologas

Promo
Kai tau tik penkeri atrodo, jog visi tokie mieli, palaikantys, draugiški… Pasauly nera jokiu pykciu… Taip galvojo ir Emily Milton- mergaite turinti tiesiog nuostabia vaikyste…Tevai jai pirkdavo daug žaislu, skaitydavo pasakas prieš miega, šeldavo kartu lauke… Tevai net nepastebedavo, kaip vis labiau lepina dukryte, taciau kaip ji pasikeis, kai prasides karas tarp Blingtorno ir Letarijos.. juk vaikiška psichika ne iki galo susiformavusi, o tokie ivykiai gali ja traumuoti. Kaip viskas pasisuks sužinosite istorijoje „Vaikystes likuciai“

 

Gyvenimą pakeitęs gimtadienis

Pagalvojus karą užmegsti gana paprasta. Tik per stipriai išreiški savo nuomonę ir kiti jai nepritaria-viskas. Nespėsi ne mirktelėti, kaip kitą dieną visi gyventojai jau žino apie tavo konfliktą. Taip prasidėjo ir karas tarp dviejų, atrodo labai artimų šalių – Letarijos, bei Blingtorno. Abi šalys pasakiškai gražios. Yra beprotiškai daug įdomių vietų, tokių,kaip aukščiausias pasaulyje dangoraižis stovintis Blingtorno centre. Viduje įrengti boulingo takeliai, sporto salė, kinas ir net gi mažiukas kambariukas kur stovi pačių populeriausių multfilmų herojų skulptūros natūralaus dydžio. Stebėtina ane? Tai dar ne viskas. Jūs galite pasikelti liftu ir iš išorės išpaišyti graffity dažais visas dangoraižio  sienas! Visa tai Blingtorne, kur ir gyvena Miltonų šeimyna. Letarija- turi savų grožybių. Gamtinių. Dieviški saulėlydžiai, kriokliai, dainuojantys paukšteliai… Atrodo viena šalis paskendusi progrese, o kita dar vis bando išgelbėti pasaulį nuo PABAIGOS. Visvien gyventojai labai gerai sugyvendavo, bei jų kalbos panašios, tad Blingtorne gyvena labai daug Letarianų. Likusieji prieštarauja mat sugadins visą žmogiškumą ir paskandins progrese.  Taip ir prasidėjo karas… Skleidimas melagingų žinių, įžeidineimai žeminimai… Viskas taip paprasta…  Juk kiekvienas šalies prezidentas nori, kad jo šalyje nebūtų žudinių žeminimų, melo, bet, kai kaškas tampa geresnis už jį, jis pasiunta meta į šalis viską kas jo kelyje ir net nesusimąsto kokia žala iš to kitiems..

Ta dieną buvo penktasis gimtadienis Emiley. Buvo suplanuota nuvesti mergaitę į tą dangoraižį pasiliksminti ir pakviesti keletą draugų iš darželio. BET JIE NET NEĮSIVAIZDAVO, KAIP MOMENTALIAI GALI SUGRIŪTI VISI PLANAI, JUK BŪTENT TĄ DIENĄ LETARIJOS LIKUSIEJI BUVO SUPLANAVĘ UŽPULTI BLINGTORNO MIESTO CENTRĄ…  Jų manymų tada žmonės susiprotės ir supras, kad jie žemina savo tautą, taip elgdamiesi…

Svečiai ir kiti jau susibūrė dangoraižyje išdykavo, plepėjo, šoko pagal muziką… bet staiga vietoje muzikos kolonėlėse pasigirdo rūstus balsas ir vaikai mažumėlę persigando.

– Visi Letarianai išeikite iš pastato!

– Nenorim, mes turime savo pasirinkimo valią, visi lygus! – suriko, lyg choru visi Letarianai.

Po šių žodžių momentaliai į pastatą įsiveržė burys su ginklais ir pradėjo šaudyti į visas puses.

– BĖKIM! – NEŽMONIŠKAI PERSIGANDĘ VISI BANDĖ LĖKTI Į LAUKĄ, BET DURYS JAU BUVO STIPRIAI UŽRAKINTOS.  VISI TAIP SKUBĖJO KAD NET NEŽIŪRĖJO Į KITUS. Vienas iš darbuotojų spėjo iškviesti policiją, tačiau ji kaškaip neskubėjo. Darbuotojai iš visų jėgų stengėsi nepastebimai nusileisti liftu ir išstumti vaikus pro langus, nors vis labiau šaudė. Emily buvo jau pravirkusi. Jai buvo labai baisu ir labai nemalonu, iš jos ausų atrodė tuoj eis kraujas nuo tų šovinių… Ji sėdėjo visai visai nukabinusi nosį ant šaltų grindų, stengdamasi verkti kuo tyliau, kad jos neišgirstų. „Nejaugi apie mane pamiršo? Kaip aš iš čia ištrūksiu? Aš ir tėvus pamėčiau…“  Emiley iš už  kampo žvilgtelėjo kas vyksta ir jai teko matyt tikrai šiurpą keliantį vaizdą… Kaškokiai jaunai mamai užlipdė burną ir bandė nusukti ranką… Uh laimė ilgai to stebėti nereikėjo, nes atėjo pasiimti ir jos, kol nešė vargšą mergaitę, kuri buvo jau visa snargliuota, ji lange pastebėjo savo tėtį… Pastebėjo, kaip ji kankina su peiliu įsmeigdami jį giliai į odą.

– NEEEE!!!!! TĖĖTUK!! Mano tėtis! Jūs privalote jį išgelbėti!!!  – šaukė.

– ŠŠŠ… Nusiramink mus gali pastebėti. Reikia surasti tavo mamytę, kad eitumėte namo, o dėl tėčio nepergyvenk susitvarkys policija.

sk1– Pone, tai, kad ji iki šiol neatvažiavo! – vis labiau isterikavo mažoji.

– Hmm atrodo mama irgi pastate… Na nieko pabūsi pas mane.

– Jie skaudins mano mamą ir tėtį nee! Aš juos išgelbėsiu! – užsispyrė Emiley.

– Mes neturime laiko. Mes tolokai jau… Beje mes jiems jau niekuo nepadėsime.

Taip kalbėdami jie ir atėjo iki darbuotojo namo. Darbuotojas paguldė ją miegoti, kad ta šiek tiek nusiramintų, o mergaitė trupučiuką paverkė… Jėgos išseko ir ji užsnūdo.

 
Spėjimai

Mergaitė atsikėlė nuo blogo sapno. Elijus nešinas karštos arbatos puodelį priejo prie mergaitės.

– Kas atsitiko? – šyptelėjo jis.

– Man sapnavosi tėvai – liūdnai išlemeno Emily.

– Ir ką sapnavai?

– Aš jaučiu jie dar neišsigelbėjo. Juos kaškas kamuoja. – jos veidas iš liūdnumo persikreipė ir paraudo.

– Na, neabejok mes juos tikrai rasime, bet kuo labiau tu nerimausi, tuo blogiau bus tau. – darbuotojas pasižiūrėjo į mergaitės drėgnai žibinčias akis. Reikėjo kaškaip išeiti iš bauginančios atmosferos. – Ateik čia, paskaitysiu tau pasaką. – Emily užsiropštė vyrukui ant kelių, stipriai prisipaudė ir ištempė ausis. Elijus pasiemes nuo staliuko vaikiškų pasakų knygą pradėjo garsiai skaityti. – Pasakų šalyje gyveno ir fėjų ir elfų ir burtininkų, bet Saulius buvo iš tų, kurie turėjo visas šias neįprastas savybes. Jis dar buvo visai, visai mažas ir berniuką jau mokė tikėti stebuklais, juk be stebuklų gyvenimas pilkas… – skaitytojas gurkštelėjo arbatėlės ir vėl tęsė skaitymą. Taip klausydama ji vėl užmigo. Atrodė viskas vėl gana neblogai, tačiau vyrukas prisiminė, kad jam rytoj reikia į darbą.. Kam jis paliks mergytę? Koks siaubas jo laukia vėl atėjus į pastatą? Elijui, juk reikia žygiuoti į darbą nori ar nenori… antraip jį pažemins ar jis išvis neteks darbo. Pinigų būtinai turi būti užtektinai ir be to jis dabar prižiūri Emily, jaučia už ją atsakomybę. Galop išaušus rytui vyrukas pagamino omletą, pavalgė pats ir porciją pastatė ant staliuko Emily, paliko pasakų knyga ant stalo tuo pačiu, sparčiai apsirengė ir susiruošė į darbą.  Pirma atrodė, kad pastatas iš vidaus tusčias. Jokių garsų, žmonių… Iš tokios mirtinos tylos buvo galima suprasti kaškas čia ne savo vietose, ypač po vakar. Elijus stengėsi tipenti kuo nepastebimiau, kad jo nepagautų koks nors dručkis gal būt vis dar išlikęs čia. Darbuotojas negalėjo ramiai vykdyti savo darbo, nes pastate nebuvo, nei mažiausio pėdsako žmogaus, o darbas buvo sudominti vaikus ir linksminti juos, bei prižiūrėti atėjusius be tėvų. Mintys pašėliškai sukosi galvoje. „Galbūt čia kaškas visvien yra, tik jau labai gerai moka slėptis?“ „Galbūt po tokio įvykio nusprendė padaryti išeiginę?“ Nors jis iki šiol nieko nesuprato stengėsi, bent jau iš išorės išlikti ramus. Ką gali žinoti kas dabar stebi nekaltą vyruką? Elijus tęsė tirėnėti aplinką. Apžiūrėjęs visus dvidešimt trys aukštus nieko neaptiko, bet jau buvo girdėti nebylios trinksmai. Akimirką  sustojęs vyrukas įsiklausė, tačiau silpnas triukšmas jau prislopo. „Man, juk nepasirodė. Aš aiškiai girdėjau tuos garsus, bet kodėl ničnieko neišgirdau, kai apžiūrinėjau aukštus?“ „Iš kur tas suknistas garsas?“- vis labiau nervinosi Elijus. Jo veide įsirėžė nežymi raukšlė. sk2Vėl pasigirdo trinksmas. Jis su liftu nuvažiavo į antrą aukštą. Išgerti vandenuko. Reikėjo atsikvėpti nuo nepaaiškinamo. Tik netikėtai liftas sustojo vietoje. Darbuotojas paspaudė ant mygtuko su skambaliuko. Nieko neįvyko… „O ne, lifte dar įstrigti betrūko!“ Mygtukas dar kart spustelėjo.  Vėl nieko. Truputėlį apimtas panikos Elijos dairėsi po liftą ir pastebėjo lapelį priklijuotą prie lifto sienos. Ten neaiškiomis raidėmis buvo išvedžioti žodžiai. O apačioje buvo nupieštas raudonas mygtukas. „Hmm… paspausiu gal ir padės“ Tik paspaudus, lifto apačia, tarsi koks liukas atsidarė ir Elijus krito į apačion. Sparčiai sprunktelėjo už kampo ir po to ką išvydo jo nugara keliavo didelis šiurpulys. Jį purtė taip, tarsi valandų valandas stovėtų šaltyje. Penkių žmonių kompanija sedėjo tamsiame kampelyje su užklijuotom burnom ir surištomis rankomis. Juos kankino smeigdami peilį į rankas ir pilvą. Deja jie nieko negalėjo nei pasakyt, nei padaryt anaip juos apversdavo aukštyn kojomis ir be gailesčio trankydavo į grindis visa jėga ir vėl smeigdavo peilį arba varė į kitą kambarį ir bandė paskandinti vonioje. Dabar buvo aišku kodėl girdėjosi trinksmai. Po truputį perslinkęs į vonios kambarį jis išvydo vargšelę prievartaujančią merginą. Ji negalėjo pasipriešinti. Buvo per daug silpna ir sužalota. Netyčiomis skryptelėjo grindis ir rūstus vyras atsisuko į Elijų.

– Ką tu čia veiki?! – šiurkščiai paklausė.

Elijus neparodė išgąščio. Tas veidas jam atrodė išties pažįstamas, bet kas tai?

Neįtvirtintas planas

Rudos akys, įsitaršę juodi plaukai, rimtas, rūstus žvilgsnis… Išties pažįstama. Akimirką vyrukas sustingo ir įsitempęs mąstė.  Atsitokėjęs įdėmiai apžiūrinėjo mažą kambariuką.

– Ką tu čia veiki?! – dar kartą pakartojo jaunikis.

– Noriu prisijungti prie jūsų – greitai tarė Elijus.

„Ką aš pasakiau?!“ – nusistebėjo savimi. „Dar labiau bėdų bus!“

– Prisijungti? – nelabai tikėjo tas.

– Na taip. Noriu padėti jums susidoroti su Blingtorno gyventojais.

– Hmm… Na gerai, tik žinok: Kašką prisidirbsi arba mes tave įtarsim tau galas.

Tai buvo rizikingi žodžiai. Labai rizikingi. Keli nepatikusieji žodžiai ir dainelė sudainuota…

– Prižiūrėk  grupelę kampe, kol aš susdorosiu su ta meiluže- pašaipiai įsakė.

– Pone, koks jūsų vardas?

– Tau per anksti žinoti.

Elijus priėjo prie penkerių. Jų oda buvo visa mėlynėse ir raukšlėse. Po akimis maišeliai. Atrodė taip, lyg septynias paras  nemiegotų, o gal ir daugiau.. Jaunikio žvilgsnis iš galo degino Elijų… Jis vis stebėjo ar vyriškis sugebės pakenkti žmonėms. Elijus atvirkščiai stovėjo vietoje apstulbęs. Jam niekada neteko žaloti ar skaudinti žmonių…

Mergina, kurią prievartavo vis stenėjo. Ji jau buvo apnuoginta. Nusisuko nuo dirbtinai šypančio veido ir užmerkė akis… Elijus girdėjo vis stipresnias dejones… Jam pagailo jos, bet kaip ją išgelbėti? Kaaip? Staiga jam dingtelėjo. Elijus atrišo vienam kampelyje sėdinčiam berniūkščiui rankas ir atklijavo burną.

sk3-Bėk!- tyliai tarstelėjo. Berniūkštis pabaisėtinai žvilgtelėjo ir ilgai nemąstęs pasileido bėgti.

Elijus rėkė:

– Pabėėėgo! Pabėgoo!

Visi sužiūro į rėkiantį, pradėjo vytis bėgiką, o netrukus ir pats rūstusis vadovas kupinas pykčio išbėgo. Elijus truputuką palaukė, kol tikrai visi išlėks ir lėtai įėjo į kambarį, kur kankinosi mergina. Jos veidas irgi atrodė vyrukui, kaip niekad pažįstamas.  Įsižiūrėjęs rado kelis panašummus su Emily. TAI JOS MAMA! Akimirką vyruko veide tiesiog negalima buvo nuslėpti laimės, bet paskui… jis pasijautė blogai… Bloga nuojauta slėgė jį… „O ką jeigu mama Emily turės…O nee, nee. Vyk tas mintis šalin“

– Aš padėsiu jums išsigelbėti. – te spėjo tarti, kaip jau įlėkė vadovas su bendrais. Elijus išėjo. Jis labai nerimavo dėl tos minties… Tai.. juk būtų visai negerai! „Po velnių tuštink savo galvą…“

 
Bandymas

Tik grįžęs vadovas vėl tęsė kankinimus.

– Kur čia tualetas? – silpnai tarstelėjo mama Emily.

– Žinau aš tą triuką… Sugalvotum kašką naujo, jei jau taip.. – vadovo akys žybtelėjo, o sarkazmiška šypsena vis labiau didėjo.

– Bet…  čia joks ne triukas…

– Na, jei jau taip reikia gerai… tačiau niekur neišleisiu… Visus reikaliukus daryk čia pat. – vadovas stipriai prispaudęs prie sienos laikė nukentėtoją, o toji iš visų jėgų stengėsi išsilaisvinti. – Princesė, ramiau. Gali būti ir skaudžiau. – Jo du kairės rankos pirštai slinko vis žemiau. – Nu greičiau… – Monika susiraukė… – Ach, nee.. Koks tu žiaurus… bent jau nusisuk… – Kaip pasakysi princesė. – Vadovas nuėjo į kitą kambario pusę ir atsisuko nugara į Monika.

Šlapimosi rezultatas varvėjo grindimis. Monika nusipurtė iš šlykštulio… Vėl išgirdęs stiprias dejones Elijus jau išdrįso žengti kambario vidun.

– Oo, naujokai, kaip tik reikėtų pagalbos. Nuvalyk štai čia – parodė.

Elijus žvilgtelėjo į apačią ir taip pat nusipurtė. „Ką daryti, juk nesipriešinsiu dar supyks“ – pagalvojo ir nuėjo pasiimti skuduro. Pasiemęs jis pasilenkė ir nenoriai pradėjo valyti. Šlapimo kvapas pasiekė jo šnerves. Jį jau kratė iš šlykštulio ir nepasisekė to nuslėpti. Pakėlęs galvą Elijus vėl kontaktavo su žibinčiomis nuo skausmo akimis. Tada jis jau tikrai įsitikno ir prisižadėjo išlaisvinti vargšelę. Gerai nusiplovęs rankas Elijus priėjo prie Monikos ir stiprokai pliaukštelėjo jai į veidą.

– Hmm… Matau tau patinka manoji princesė.. Na aš einu pailsėti, o tu prižiūrėk ją. Jei pamatysiu, kad negauna kančios išvysiu tave iš čia su šluota ir visą laiką valysi.

– Gerai pone.

Elijus palaukė, kol vadovas išeis ir dar kelias minutes įdėmiai stebėjo duris.

– Prašau nereikia manęs kankinti. Pas mane maža duktė… Ji be manęs pražūs šiam žiauriam pasauly… Patys gi žinote kokie dabar laikai… – maldaujamai prašė ji.

– Apsiramink, net nesiruošiau – tylutėliais tarė vyrukas. Tai buvo tik tam, jog įtikinti vadovą. Noriu padėti jums. Labiau paaiškinsiu procese.

– Jūs dar nežinot koks jis žiaurus…

– Jau spėjau pastebėti iš paskutinių įvykių…

– Na, net jei jūs ir norit tai kokiu būdu?

– Manau čia pas juos viskas gana gerai apsaugota… Tačiau žinau vieną būdą… Planas toks: dabar, juk kiekvienas žmogus gali atidaryti spyną, net ir mandriausią paprasčiausiu būdu… Rytoj praslinksmime prie durų, atidarysime spyną sąvaržėle ir pakeisiu ją į naują, tokią pačią, kad iš pirmo žvilgsnio  nebūtų galima nieko įtarti. – Elijaus veide atsirado gudroka šypsena.

Monika kiek pagalvojusi susiraukė, bet paskui suprato, jog geriau jau taip, nei būti kankinamai to debilo. – Neblogas sumanymas – pagyrė jį. Monika pagaliau įgijo šiokią tokią viltį.. Jai, juk daug kartų teko nusileisti ir netekti pagarbos sau, be to mamai neišeijo iš galvos duktė. „Gal ji susižalojo?“ Monika nežinojo, kad jos duktė tvirtose, saugiose rankose.

*Kita diena, ankstus rytas 5:30*

Monika buvo užmigus ant grindų. Grindys šaltos, bei nuolat skrypiančios. Snausti teko be jokios pagalvės, jokio užkloto, tačiau, nors ir kamuodamasi, sukiodamasi į visas puses, garsiai stenėdama maždaug puse antros asisekė pasileisti į sapnus. Elijus miegojo statinėje, kuri stovėjo mažytėme koridoriuke. Jis vos, vos ten tilpo susukęs, kaip ežiukas. Statinėje kvepėjo alumi, kurį tikriausiai visai neseniai išpylė. Abiems nepatogu, bet ką padarysi, juk ankstų rytą būtų per daug sunku keltis iš jaukios šiltos lovytės ir žigiuoti į sleptuvę… Kiti pagalbininkai snaudė atskirose kambarėliuose, kurį laiką pagalbininkus nepaleisdavo namo, kai jie planavo ką nors svarbaus. Vadovas toks žiaurus… Jis net neduodavo nė mažiausios vietos permiegoti, kol neįgydovo jis neįgydavo pasitikėjimo pagalbininkais ir buvo įsitikinęs, jog tie neišduos. Šalia statinės, kurioje miegojo vyrukas, kabėjo lentynos ant kurių stovėjo kelios knygos visos apdulkėtos, storos, su senais pageltusiais lapais, bei viršeliais, sofos, keli vyno buteliai užmesti kamputyje, o viduryje staliukas.

Po dešimt minučių vyrukas šiaip ne taip išlipo iš statinės, tylutėliais nucimpino į kankinimų kambarį, koja stumtelėjo į šoną merginą šnabždėdamas:

– Kelkitės,metas bėgti.

Monika, vos atmerkusi akis, sunkiai suprasdama kas vyksta atsisėdo ir nepripratusi pusbalsiu paklausė:

– Ei, vėl? Ko reikia duok išsimiegot, bent kartą. Kankinimai palauks.  Elijus pridengė Monika burną pirštu.

– Ša, mus gali pastebėti vadovas ir tada tikrai mums bus galas. Tai aš, aš tas kuris nori jums padėti bėgti iš vadovo spąstų.

– Aa, tai jūs.. Na gerai… Bandysim. Beje, kaip gi man į jūs kreiptis? – dar vis mieguistai paklausė mama Emily.

– Mano vardas Elijus. Taip ir kreipkis. Siūlau sakyt ne „jūs“, o „tu“ – silpnai nusišypsojo Elijus. Bėgam neturime daug laiko – pridūrė.

Kompanija tyliai ant pirštų galiukų išėjo iš kambario ir ėjo koridoriumi. Elijus įdėmiai apžvelgė koridorių ieškodamas sąvaržėlės. Nebuvo. Turbūt mažai, kas jomis čia ir naudojasi. Jie sėlino vis tolyn. Pasigirdo stiprokas kaškieno knarkimas. Elijus stumdinėjo knygas vildamasis rasti kašką naudingo. Nieko, tik dulkėti delnai. sk4Pagaliau perbraukęs delnu per lentynėlės apačią vyrukas pajautė rankoje kašką mažiuko. Pasižiūrėjo. Tai buvo balta sąvaržėlė.

„Puiku“ – mintyse džiaugėsi abu.

Jie prieėjo prie durų. Ant jų buvo uždėta geriausia spyna. Elijus įkišo į skylutę sąvaržėlę ir judino ją į viršų, į apačią. Neišeina. Vėl pajudino. Jokio rezultato. Ir vėl. Sąvaržėlės galiukas truputuką nulūžo. Pabandė įkišti šoniuku. Pagaliau išėjo! Elijus ir Monika susižvalgė.

– Kur kita spyna? – tyliai į ausį ragindama, bei menkai nerimaudama paklausė mama Emily.

– Velnias! Apie tai nepagalvojau… Buvau pavargęs… Ai.. TIEK TO. Neturime laiko, bei pinigų keisti tokią spyną… Nedelsiam einam toliau! – Elijui buvo truputėlį gėda dėl tokios įdėjos su spynos pakeitimu, tai, juk būtų beviltiška! Jis niekad nekeitė spynų… Be to juos užkluptų. Jis stumėjo duris koja ir atsargiai, vos girdimai uždarė. Vuolia! Jiems išėjo! Naa… Pusiau…

„Keista, kad niekas mūsų nepastebėjo… Ypač vadovas… Jis labai pastebus.. Ai… Gal vėl prisigėrė su savo bendrais… Ir nereaguoja… Dažnai taip būna“ – dingtelėjo Monikai.

 

Mąstymai

Komanda ėjo link Elijaus namų vis labiau spartindama žingsnį, nes bijojo, jog pastebės, kad jie pabėgo. Jie sveiki, gyvi pasiekė namus. Tik Emiley pastebėjus juos mergaitė puolė į apkabinimus.

– Grįžote! Jūs grįžote! – matėsi mergaitė laiminga iki ausų, jos veidas buvo paraudęs akių zona drėgnut drėgnutėlė.

– Mes čia, tau nėra ko bijoti mažutė… – ramino ją abu, nors iš tikro buvo priežasčių bauginimosi, bei nerimui. Mergaitė stipriai prisispaudė prie Elijaus ir Monikos. Stovėjo taip penkias minutes nejudėdama iš vietos, tarsi statula. Abudu švelniai glostė mergaitės supeštus plaukučius, kai ji nusiramino visi trys nuėjo pagaminti sriubos. Nors dar gana anksti, bet visi išalkę, kaip vilkai, nuo kurių paspruko auka. Pavalgiusi mama rašė skelbimus, kad juos pakabinti gatvėse ir gal būt tai padės rasti jos vyrą. Tai buvo gana rizikinga, nes juos galėjo pastebėti Letarianai ir sakyti, kad taip jam ir reikia jis tik gėdija ir gadina mūsų tautą. O jeigu dar ta šiurpioji grupelė iš slėptuvės, tada jau tikrai nežinia ar išsigelbėsi. Pabaigusi rašyti visus skelbimus ji išėjo į lauką, o Elijus pasiliko su Monikos dukryte.

*Diena 15:00*

Monika šiandien labai išalkusi visą dieną. Vos ne kiekvieną valandą kašką vis kramto. Net gi dukrytei tai pasirodė keista.  Elijus, Monika ir Emily prisėdo pažiūrėti televizoriaus. Monika kramtė riešutukus. Pasigirdo skrendantis lėktuvas.  Silpni rėkimai, sprogimai…sk5

– Mama, kaškas saliutus leidžia? – pasidomėjo nesuprantanti mergaitė.

Elijus priėjo prie lango ir momentaliai jo veidas persikreipė iš panikos.

– Lekiam! – greitai sukomdavo vyrukas ir nutempė Emily ir Monika pro duris. Į namą vos nepataikė granata. Tas kas ją metė gana taiklus. Laimė… Jie buvo per plauką nuo mirties bet spėjo atsitraukti. Užsidegė keli namai. Mergaitės akys buvo kupinos panikos, išsprogdintos taip, kaip du dideli balionai. Ji laikėsi netoli mamos, bei už rankos laikė Elijų. Ranka stipriai suspausta, akimirką Elijui pasirodė, kad jo rankos mėlynos, nuo to, kad į jas nepatenka kraujas. Monika nubėgo truputuką toliau nuo dukters ir vyruko pasislėpė po sprogimo liekanomis ir ją išvėmę. Nesuprasi, ar tai dėl to, kad ji šiandien per daug prisivalgė ar dėl to, kad ji galbūt laukiasi vaiko nuo… kolkas nežinia nuo ko, bet dabar ne pats geriausias metas tokiems reikalams.. Kaškas nurovė nuo degančio medžio skelbimą ir kruopščiai suglamžė jį…

Visiškas chaosas

Triukšmas, lėktuvai, granatos, šūviai…Iki šiol tęsiasi… Blingtorno gyventojai pagalvojo nesipriešinę, gal įrodys, jog nenori nieko sužaloti… Vis daugiau sudegtų namų… panikoje bėgančių žmonių…  Iš šalies jau beveik ničnieko nebeliko, o likusieji Letarianai dar skleidžia melagingą informaciją… Skaitosi, kad juos vis labiau puola… Iš tikro ne… VISKAS LABAI PAPRASTA… Jie tiesiog nori, jog tik jais ir tikėtų… Suranda kokį nors seną reportažą nelaimingo atsitikimo, sujungia jį su užuojautos žodžiais, sprogimais, kad susikauptų ašaros ir labiau užjaustų, pakeičia datą ir viskas paruošta.  Kaip keista vis labiau tuo tiki… Žmonės ant tiek prisiklausę to melo, kad jų smegenis jau tai perdirba, kaip tiesą… Žmonės tarsi kokie zombiai… jei nebūtų tokie, būtų galima akivaizdžiai pastebėti, jog čia kaškas privirė košės… Neįmanoma matyti sugriautus miestus ir niekaip neprotestuoti… Prezidentas prisižada, kad padės, dirbtinai imasi darbo, kviečia žmones susimąstyti, bet įsiklausius gaunasi – tai tik žodžiai… Žodžiai… nieko verti, sušikti žodžiai…

Emily, Monika ir Elijus ilgą laiką bastosi po laukus ir bando rasti kašką kas išliko, tuo pačiu stengiantis kuo mažiau rizikuoti gyvybe. Technikos neliko nė pėdsako… tad, kad sužinoti naujienas jie lankėsi nesugriautose kioskose pasiimti laikrasčio… mažoje galvelėje vargšelės Emily buvo sąmišis… Mintys netilpdavo galvoje… „Kas čia sako tiesą?“ „Kur dingo tėtis?“ „Kas čia viską sugriovė?“. Aišku mergaitei per daug sunku buvo suvogti tokius dalykus… Ji tiesiog norėjo ramybės ir sveiko tėčio… Tik tiek. Jai jau seniai nebesvarbūs tie naujoviški žaislai, madingos suknelės… Ach, kas gi galėjo pagalvoti, kad už pusantro metų viskas taip smarkiai pasikeis? Kiekviena dieną jie bandė rasti vietą kur galima būtų saugiai ir nepastebėtai pernakvoti…  Ne visada taip būdavo… Kartais jie miegodavo ant sūrios nuo lietaus žemės prisidengdami viens kito drabužiais, Kartais pasisekdavo rasti kokį nors mažą, mažą išlikusį, pusiau sugriuvusį namelį, o kartais tekdavo išvis nemiegoti… Diena Monikos dukrytė laikėsi, o vakarop… Ji prisidenkdavo akis ranka ir tyliai verkšeno… Prisispaudus prie Elijaus ir mamytės apsikabinus. Nusivalydavo ašarotą, snargliuotą veidą balta maikute, kuri jau buvo nepakeista, vos ne dvi savaites ir stipriai dvokė… Nebuvo ką persirengti… Kitą dieną vėl kartojosi tas pats ratas… Atrodė jis niekad nesibaigs… ( nuo šios vietos įsijunkit… https://www.youtube.com/watch?v=VvGYYg40Ijw anaip neleisiu skaityt toliau… 😀 ) Bet pasirodo viskas dar nebuvo pasisukę į BLOGIAUSIĄ PUSĘ… Ryte nuėjęs prie kiosko Elijus paprašė naujausio laikraščio… Pavartė ir rado štai tokį straipsnį:

Neseniai buvo nušautas inžinierius Benas Miltonas… Kiek sako šaltiniai jis turėjo nuostabią šeimą… Jaunoji mama dirbanti grožio salone ir mažoji dukrytė kuriai neseniai sukako penkeri metukai… Policija pranešė: – Ponas Benas buvo nušautas tarp buvusių gatvių ažuolyno ir gariko. Kūnas rastas prieš dvi dienas… Kolkas nežinome, kas taip siaubingai pasielgė… Turbūt kalti paskutinieji įvykiai… Žinoma viena: Banditas tikrai norėjo, kad kūną pastebėtų kuo greičiau… Anaip nepaliktų tokioje pastebioje vietoje kūno… Pastebėta, kad buvo išimti keli, dantys, kai ponas jau mirė… Įdomu kam? Mes nuoširdžiai užjaučiame Miltonų šeimą… Tikrai iššiaiškinsime kas tai padarė ir kodėl… – graudžiai tarė policininkas…

Elijus apstulbo. Pastovėj kelias minutėlias vienoje vietoje žiūrėdamas į tolį… Jo skruostu nuriedėo viena ašara. Vakarop apie tai sužinojo Emily ir Monika.  Monika verkė nieko nesakydama. Emily neatlaikė. Vargšiukei plyšo širdis… Ji aprėkė Elijų:

– Tu meluoji!!! Arba jie meluoja!!! To negali būti aš žinau tėtis dar gyvas!!! Ne.. Aš netikiu… Kam tu atnešei šį lai…. kr… ašštiii…įį! – Emily apsiverkė… Jos žodžiai pradėjo trūkčioti…

– Žinau mažutė, tau skaudu… Visiems dabar skaudu – tarė pagavęs ašarėlę pirštu. Elijus pabučiavo Emily į kaktą… – Viskas susitvarkys pažadu Emily – tvirtai pasakė jis guosdamas. – Tau reikia pamiegoti ir vėl atsiras jėgos. Mergaitė nieko neastakė pliaukštelėjosi veidu į žemę verkdama. – Šššš… žinau… tau labai sunku… Man sunku… O ką kalbėt apie tave? Tačiau viskas susitvarkys… – bandė raminti mergaitę… Ji dar labiau apsiverkė… Pasigirdo šūvis… Isterika didėjo… – Elijus užklojo Emily savo šiltu megztu kreminiu megztiniu. Jis išgirdo žingsnius.sk6

– Emily, tyliai! – nejučia įsakė.

Žingsniai artėjo ir vis garsėjo… Žmogus su šalmu ant galvos ir uždengtu veidu, bei kareiviška uniforma prasiskverbė pro krūmus. (šalmus kariai nešiojo, tam, jog niekas nesužinotų kas jie tokie ir dėl saugumo) Karys buvo pasiruošęs grąsinti, bet, kai pamatę verkiančią Emily susisukusi į kamuoliuką nuo šalčio ničnieko nesakęs pasisuko ir išėjo…